Angelus nuraminti lengva: paversk juos įrankiais, ir jie tau brūzgins arfomis. Žmonės – didesni kietasprandžiai, abejoja viskuo, net savo akimis. Arba tuo, ką išvysta užmerkę akis. Tuo kas vyksta po sunkiais vokais, nugrimzdus į miegą… angelai bemaž bevaliai. Valia reiškia nesutikimą, nenuolankumą, nuomonių skirtingumą.

Senovėje į šį slėnį atėjo patriarchas Ibrahimas su Hagara ir Ismailu, jų sūnumi. Čia, šiuose bevandeniuose tyruose, jis ją paliko. Ji paklausė: ar tokia gali būti Dievo valia? Jis atsakė, kad gali. Ir paliko ją, nevidonas. Nuo pat pradžių vyrai Dievu teisindavo nepateisinamus dalykus. Nežinomi Viešpaties keliai, sako vyrai.

„Saulė visada nusileidžia tuomet, kai išsigąsti tigrų“, – pasiminė ji seną patarlę: negera žinia visada užklumpa netikėtai.

nieko sau trijulė, mąstė Mirza Saydas; kai burtai įžengia pro duris, sveikas protas išlekia pro langą.

- Ideologiniu požiūriu, – kalbėjo Strakalas, – aš atsisakau taikstytis su aukos padėtimi. Iš tiesų nukentėjau, bet visi žinome, kad dėl valdžios piktnaudžiavimo iš dalies kalti skriaudžiamieji; mūsų nuolankumas – slaptas tokių nusikaltimų bendrininkas.

Jis augo, gandų gausėjo; palėpėje užrakinęs velnią, negali tikėtis, kad nieko nesuuos.

Jei kas nors pabandys tau pasakyti, kad ši gražiausia ir baisiausia iš planetų yra vienarūšė, sudaryta tik iš suderinamų elementų, kad viskas susibalansuoja, iškart skambink tramdomųjų marškinių siuvėjui, – patarė jai, lyg būtų aplankęs daugiau planetų, prieš prieidamas tokią išvadą. – Pasaulis nesuderinamas, niekada to nepamiršk, visa kita paistalai. Vaiduokliai, naciai, šventieji, visi gyvena tuo pačiu metu; vienoje vietoje, ilgai ir laimingai, o tiesiai už kelio vingio – pragaras. Klaikesnės vietos norėdamas nesugalvosi.

Pasak senos legendos, pasaulį praris ugnis po šešių tūkstančių metų; tai tiesa, man pranešė iš pragaro.

Aš nieko nesakau. Neprašykite paaiškinti padėties; apreiškimų metas seniai praėjo. Pasaulio sukūrimo taisyklės daugmaž aiškios: sumanai, padarai ir palieki likimo valiai. Visas malonumas dingsta, jei nuolat lendi su savo užuominom,keisdamas taisykles ir lemdamas kovų baigtį.

Galbūt todėl, kad geidė jos; ir geidė dar labiau dėl tos vidinės jos tikrenybės; pavydėjo jai, nes jam to trūko, ir troško pakenkti, nes pavydėjo. Meilė yra troškimas būti panašiam į mylimąjį (net susitapatinti su juo), o neapykanta, reikia pasakyti, gali kilti iš to paties noro, jei jo negalima patenkinti.

„Žiūriu į kojas, bet kanopų nematau“, – pasakė Otelas apie Jagą.
Negi blogis niekada nebūna visiškas, negi jo pergalė, kad ir kokia triuškinanti, niekada nebūna absoliuti?
Kad ir šis puolęs žmogus. Be jokio sąžinės graužimo jis norėjo sumaišyti galvą savo artimui, o jo įrankiu tapo niekuo dėta moteris, nes jis jos vujaristiškai geidė ir žinojo, kad nieko iš to nebus. Ir tas pats vyriškis nedvejodamas beprotiškai rizikavo gyvybe, bandė gelbėti kitus.

O, kaip žmogaus protas moka atsiriboti, niūriai nusistebėjo Saladinas. O, kokios prieštaringos esatys stumdosi ir grumiasi šiuose odos maišuose. Neverta stebėtis, kad mes į nieką negalime ilgam sutelkti dėmesio; neverta stebėtis, kad išradome nuotolinio valdymo kanalų perjunginėjimo prietaisus. Jei nukreiptume tuos aparatus į save, aptiktume tiek kanalų, kiek net kabelinės ar palydovinės televizijos magnatas nesapnavo…

Numirėlis nenori ramiai gulėti ir žiūrėti, kaip gyvieji linksminasi.

Pasaulis, rašė kažkas, yra vieta, kurios tikrumą įrodome savo mirtimi.